❤️Kai mūsų artimam žmogui griūna pasaulis…❤️

Gyvenimas pilnas įvairių situacijų, kurios mus skatina kurti, judėti pirmyn, nors tuo metu jaučiame tik stresą, dažnu atveju aplanko nerimas, panikos atakos.

Tokiais momentais atrodo žiūrime, bet nieko nematome.
Klausome, bet nieko negirdime.
Atrodo bandome kurti, o iš tikrųjų norisi viską mesti ir “susinaikinti”.

IR TAI NORMALU.

Tuomet pastebime aplinkinius, kurie yra “sėkmingi”, džiaugiasi gyvenimu, tuomet pasijaučiame dar labiau beviltiški. O ar žinome jų kelionės istoriją? Ne. Tuo metu mums tai net neįdomu.

Tokiomis akimirkomis kiekvienam linkiu turėti bent vieną žmogų šalia, kuris ne guostų ir verktų kartu, o gerai “įspirtų į užpakalį”.
Bent vieno žmogaus, kuris atplėštų tavo užmerktas akis ir palaikant už rankos būtų šalia tol, kol tu pamatysi tai, ko negali regėti dėl savo baimių, nežinomybės, nepasitikėjimo savimi ar praeities patirčių.🙏🏻

Linkiu tokio žmogaus, kurio pasaulis irgi griuvo… gal net ne vieną kartą. Nes tik toks žmogus žino, kokius žingsnius reikia atlikti, kokios baimės tuo metu kankina. Juk sunku būtų tikėti draugės patarimais “kaip maitinti kūdykį”, jei ji neturi vaikų ir tokios patirties. Nes tie, kurie tokios patirties neturi, gali tik paguosti ir paverkti kartu, o kartais dar labiau suklaidinti. Ir tai normalu🙏🏻. Jie nori mums padėti, bet tiesiog nežino kaip.
Linkiu bent vieno žmogaus, kuris padėtų tau ne dėl to, kad jam tavęs gaila, o todėl, kad žino, jog vienam sunku eiti, kai esi “aklas” savo kelyje…

Pamenu dieną, kuomet pastarąjį kartą pasaulis griuvo man. Ačiū gyvenimui, kad šalia manęs buvo draugė, kuri laikydama mane už rankos plėšė mano “karūną”nuo galvos. Kai paskambinusi jai verkdavau sėdėdama pirmomis dienomis Cantikoje ant grindų, ji manęs niekada neguosdavo. Ji privertė mane išdrįsti priimti pagalbą ir nesijausti skolingai. Privertė susidėlioti žingsnius, kuriais eisiu. Iš jos niekada neišgirdau paguodos. Nes tai būtų dar labiau klampinę mane į tą dugną. ❤️